Prognozuojama, kad per ateinančius 30 metų žmonių, kuriems reikia priežiūros, skaičius senstančiame Europos žemyne išaugs milijonais. Naujausioje Europos Caritas ataskaitoje pabrėžiama, kad ES šalys nespėja reaguoti į tendencijas, siūlomi sprendimai.
„Senėjanti visuomenė yra vyraujanti pasaulinė mūsų laikų tendencija“, – sakė „Caritas Europa“ politikos ir interesų gynimo direktorė Shannon Pfohman, pažymėdama, kad ilgalaikės priežiūros paklausa sparčiai auga, o valstybių išlaidos neatitinka poreikių.
Pristatydama Caritas Europa ataskaitą „Orus senėjimas, ilgalaikės priežiūros iššūkiai Europoje“, ji paaiškino, kad valstybės investicijos neatspindi demografinių tendencijų, todėl vis daugiau žmonių ima jausti stygių. „Faktas, kad priežiūra reikalinga didesniam skaičiui žmonių nei bus galima suteikti įspėja apie tai, kas bus ateityje“, – sakė ji. Ataskaita apie ilgalaikę priežiūrą Europoje buvo paremta 13 šalių Caritas narių organizacijų patirtimi.
Caritas Europa išskyrė 15 pagrindinių rekomendacijų. Kai kurios iš jų remiasi egzistuojančiais teisės aktais, tokiais kaip Minimalaus darbo užmokesčio direktyvos įgyvendinimas, Darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros direktyvos įgyvendinimas. Sh. Pfohman teigimu, vyriausybės turėtų skolintis lėšų ne tik investicijoms, bet ir finansuoti einamąsias išlaidas, kurios galėtų būti nukreiptos į labai reikalingą ilgalaikę priežiūrą.
Kitas prioritetas yra būtinybė teikti ilgalaikę priežiūrą, paremtą į asmenį orientuotu požiūriu, užtikrinančiu kokybišką priežiūrą ir orų slaugos darbą, todėl Caritas prašo suteikti „Slaugos garantiją“, užtikrinančią teisę į ilgalaikę priežiūra visiems, nepaisant jų finansinės padėties. Viena iš svarbiausių tyrimo išvadų rodo, kad vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, turinčių mažas pajamas, visiškai negali padengti savo priežiūros išlaidų.
Kalbant apie būtinybę peržiūrėti ir reformuoti ilgalaikės priežiūros sistemą, Caritas atstovė teigė, kad tai gali apimti ne tik institucines įstaigas ar bendruomeninius centrus, bet ir priežiūrą namuose, ligoninėje, paliatyviąją slaugą.
Orus darbas – tai dar viena problema, susijusi su daugybe veiksnių, kur Caritas pasisako tiek slaugos gavėjų, tiek priežiūros paslaugų teikėjų vardu. Daugelis slaugos darbuotojų emigruoja į turtingas šalis, kur jų įgūdžiai yra paklausūs, todėl vienas iš didžiausių daugelio Rytų Europos šalių narių rūpesčių yra tai, kad jų šalyse nėra pakankamai darbuotojų, nes kai tik jie apmokomi ir gauna tinkamus slaugos darbuotojų įgūdžius, jie migruoja į turtingesnes Vakarų Europos šalis. Tad ataskaitoje nagrinėjama ir mobilumo, migracijos tema.
Pastebima, kad daug žmonių migruoja iš būtinybės, nes negali padengti savo išlaidų savo šalyse. Pasak Caritas Europa atstovės, dauguma žmonių norėtų likti savo šalyje, todėl Caritas skatina didesnį mobilumą per mainų programas.
Pfohman pateikė Rumunijos Caritas pavyzdį, kai slaugos darbuotojai apmokomi reikalingų įgūdžių, jie gali suteikti slaugą pagal aukštos kokybės standartus. Tada jie vyksta stažuotei ribotam laikui, pavyzdžiui, keliems mėnesiams į Šveicariją, užsidirba ir grįžta dirbti į Rumuniją. Taip žmonės gali sutaupyti lėšų pragyvenimui, šeimos nepriverstos gyventi atskirai, be to, darbo rinka Rumunijoje išlaiko sveiką balansą.
Pasak Sh. Pfohman, Caritas pozicija dėl oraus darbo labai aiški, nes sistemoje yra labai daug potencialiai pažeidžiamų žmonių, kurie dirba slaugytojais. Daugybė šiame sektoriuje dirbančių priežiūros darbuotojų nėra vertinami taip, kaip turėtų būti. Dažnai žmonės nedvejodami pasiūlo gerą atlyginimą už, pavyzdžiui, pareigas banke, tačiau požiūris pasikeičia, kai kalbama apie atsiskaitymą su priežiūros darbuotojais, prižiūrinčiais pagyvenusį giminaitį. „Kodėl norime, kad kas nors gerai rūpintųsi mūsų pagyvenusiais tėvais, suteiktų kokybiškas priežiūros paslaugas, bet nenorime mokėti jiems oraus atlyginimo?“, – kelia klausimą Caritas atstovė. Šį klausimą Caritas ir toliau akcentuos, tačiau tai nesprendžia pagrindinės problemos – kad reikia reformuoti priežiūros sistemas.
Pabaigoje Shannon Pfohman pabrėžė skirtumą tarp socialinės ir sveikatos priežiūros bei akcentavo, kad reikia labiau integruoto požiūrio – dabar egzistuoja skirtingos atsakomybės, skirtingos ministerijos, net Europos Komisijoje skirtingi direktoriai atsakingi už ilgalaikės priežiūros teikimą.
(DŽ/Vatican News)
